Ar sąžininga ratifikuoti pramanų prikaišiotą Stambulo konvenciją?

Stambulo konvencija (toliau – Konvencija) kaip Europos Tarybos aktas savo preambulėje aptaria įvairaus pobūdžio prielaidas, dėl kurių reikėtų teisiškai griežtinti moterų ir vyrų tarpusavio santykius. Taip siekiama išvengti smurto, tariamai kylančio dėl prigimtinai dvilytės žmonių populiacijos egzistavimo sąlygos. Žvelgiant giliau atrodo, jog iškreiptai peršama mintis, kad žmonėms, kitaip nei absoliučiai daugumai gyvybės formų Žemėje, apsimetus ignoruojančiais dvilytį gyvybės pratęsimo būdą ir, imituojant naujus belyčių būtybių elgsenos stereotipus, savaime išnyks smurtavimas prieš moteris. Tenka pastebėti, kad žmonių prigimtines savybes ir dėl jų skirtingas moterų ir vyrų galimybes šeiminiuose santykiuose pakeisti sutartinių teisinių santykių modifikuotais modeliais gali siekti tik keistuoliai, kurie įsivaizduoja esą dievai.

Panagrinėkime Konvencijos preambulės (toliau – Preambulė) turinį ir palyginkime jį su istoriškai išgrynintomis lietuvių tautos bendrabūvio vertybėmis.

Preambulėje teigiama, kad ją ratifikuojanti šalis pripažįsta kad “smurtas prieš moteris yra istoriškai susiklosčiusių nelygių vyrų ir moterų galios santykių išraiška” užkertanti kelią “visavertei moterų pažangai”. Apie kokių Lietuvos moterų ir vyrų galių nelygybę čia kalbama? Jeigu apie fizinių galių skirtumus, tai juos lėmė ne istorinė šalies raida, o prigimtiniai asmenų lytiniai skirtumai, kurių visuotinai nei konvencijomis, nei konstitucijomis nepavyks pakeisti. Taip pat pastebėtina, kad nei Lietuvos jurisdikcija, nei gyvenimo praktika neliudija, jog mūsų šalies moterys mažiau pažangios už vyrus (veikiausiai – atvirkščiai). Tad ar galima tokią Konvencijos prielaidą laikyti pagrįsta paskata šį aktą ratifikuoti, jeigu tai neturi ryšio su mūsų kraštui būdingu žmonių bendrabūviu?

Preambulėje teigiama, kad struktūriniu požiūriu (kodėl ne funkciniu požiūriu?) “smurtas prieš moteris yra smurtas dėl lyties…”. Atsiprašau, bet tokį teiginį pagal mūsų krašto tradicinius moters ir vyro santykius laikyti įprastų santykių pavyzdžiu gali tik Lietuvoje niekad nesilankęs žmogus. Patikrinkite statistiką, ar smurto iš chuliganiškų paskatų atvejais vyrai dažniau smurtavo prieš moteris, ar prieš bendralyčius? O tai reiškia, jog ne lytis yra smurto priežastis.

Preambulėje teigiama, jog Konvenciją ratifikuojančios šalys pripažįsta, kad moterys ir mergaitės, be kita ko, “susiduria su…priverstine santuoka…,lyties organų žalojimu”. Įdomu, ką apie Seimo narius kalbės mūsų vaikai ir vaikaičiai, svarstydami, kas išgrobstė biudžeto lėšas, skirtas kovai su pramanytomis grėsmėmis. Tad ar verta dėti pastangas ir planuoti išteklius Konvencijoje aprašomiems reiškiniams, kurių galbūt vis dar pasitaiko musulmoniškos kultūros šalyse?

Preambulėje teigiama, kad “ginkluotų konfliktų metu…sistemingai vykdomi žaginimai ir seksualinis smurtas, ir kad tiek konfliktų metu, tiek jiems pasibaigus gali susidaryti sąlygos didesniam smurtui dėl lyties”. Ar mūsų šalis tikrai matoma kaip karo kurstytoja, kuriai reikia atskirais aktais prisiimti įsipareigojimus dėl ginkluotų konfliktų prevencijos? Pagalvokim, dėl karinių konfliktų, ar dėl lyties skirtumų sistemingai vykdomi moterų žaginimai? Kad būtų išvengta aprašytų padarinių, reikia koncentruoti dėmesį karinių konfliktų prevencijai, o ne kažkokios socialinės lyties moteriai suteikimo, naiviai tikint, jog tai būtų atgrasymo priemonė ginkluotų konfliktų metu.

Kita vertus, mūsų krašte smurtas nėra lytinis požymis. Skyrybų bylų praktika rodo, kad artimoje aplinkoje moterys dažniau griebiasi psichologinio smurto, dėl kurio kaip atsakas yra vyrų fizinis smurtas. Kadangi fizinio smurto padariniai yra įrodomi, o psichologinio smurto įrodymai nesimaterializuoja, smurtavimo aukomis paprastai pripažįstamos moterys.

Apibendrinant galima pasakyti, jog LR Seimui pripažinus, kad mūsų šalies gyvenimui būdingi visi Konvencijoje išvardinti negatyvūs reiškiniai, kurių užkardymą paspartintų Stambulo konvencijos ratifikavimas, tai reikštų, jog Seimas skleidžia gėdingą melą apie lietuvių tautos mentalitetą ir platina klaidingą informaciją apie mūsų šalies pilietinės daugumos bendrabūvio kultūrą.

Pažymėtina ir tai, kad nukreipdama dėmesį nuo tikrųjų smurto priežasčių, kurios sietinos su ilgalaikiais stresais, kylančiais iš žmonių nesaugumo jausmo bei elgesio stereotipų netekties, nustojus galioti ilgaamžėms dorovinėms normoms, Stambulo konvencija yra kliūtis, o ne užkardymo priemonė, šalinant smurto apraiškas šeimose.

Teisininkas Jonas Ivoška

Susisiekime:

Copyright 2021 © Powered by Getspace